Perdegimas

Emocinio perdegimo sindromą psichologijoje, įvedė amerikiečių psichitras H. Freiderberg 1974m. Perdegimas suprantamas, kaip fizinio ir psichinio išsekimo būsena, kylanti dėl emocinės įtampos bendraujant su žmonėmis bei negalėjimu emociškai pasikrauti, atsistatyti. Didesnė rizika perdegti kyla tiems, kurių profesijos susijusios su bendravimu, didele atsakomybe, stipriu emociniu įsitraukimu, didele empatija.  Simpromai priklauso nuo perdegimo fazės, jų būna net keletas. Pradinėse stadijose būdinga entuziamo darbui  praradimas, susikoncentravimas į savo norus, pavydas, noras būti pripažintu, pastebėtu, santykių bei bendravimo su vaikais problemos. Prie to prisideda kaltės jausmas, savivertės sumažėjimas, nerimas, apatija, pesimizmas, net mintys negyventi.

Plačiai paplitęs E.Perlman‘o, B.Hartman modelis, kuris apima šias stadijas:

I. Stadija, kurioje darbinė aplinka sukuria žmogui stiprų stresą. Dažniausiai būna dvi priežastys. Arba žmogus neturi pakankamai įgūdžių darbui atlikti, dėl ko labai stresuoja. Arba pats darbas, vertybės įmonėje neatitinka žmogaus vertybių ir lūkesčių, kas didina stresą.

II. Stadija. Žmogaus atsparumas stresui mažėja ir jis jame nuolat gyvena. Perėjimo į šią stadiją greitis priklauso nuo žmogaus vidinių resursų, gebėjimo atsistatyti, rasti pozityvių dalykų, fizinio aktyvumo, artimos aplinkos palaikymo, darbo pakeitimo.

III. Stadija. Pasireiškia trijų tipų reakcijos: fiziologinės (širdies plakimas, rankų drebėjimas, dažnas šlapinimasis, skausmai), emocinės(dirglumas, nuotaikų svyravimai, apatija ir depresija) ir elgesio ( nenoras kažką veikti, gulėjimas lovoje, atsiribojimas nuo kitų žmonių).

IV. Stadija. Streso pasekmės -perdegimas.